251 Kaisa Häkkinen,
Agricolasta nykykieleen.
Suomen kirjakielen historia
RAÐOMOSIOS KALBOS NORMA ÐNEKAMOJI KALBA
þodþio gale daþniausiai numetamas [n]
siihen uuteen kauppaan á tà naujà par- siihe uutee kauppaa
duotuvæ
mitä vaan bet ko, bet kà mitä vaa
keltainen geltonas keltane
numetami þodþio galo balsiai [a], [ä]; balsis [i]
daþniausiai pozicijoje po [s]
talossa name talos
mistä kaupasta ið kokios parduotuvës mist kaupast
uudella autolla nauju automobiliu uudell autol
yksi, kaksi vienas, du yks, kaks
tulla vanhaksi pasenti tulla vanhaks
Liisa tiesi Lysa þinojo Liisa ties
skirtingi balsiø samplaikos balsiai suvienodinami
kauheasti baisiai, siaubingai kauheesti
enemmän valoa daugiau ðviesos enemmän valoo
Kuka haluaa puhua? Kas nori kalbëti? Kuka haluu puhuu?
Minä haluan kysyä. Að noriu paklausti. Mä haluun kysyy.
1 pl. aktyvinë forma pakeièiama pasyvine
me menemme mes einame me mennään
me ostimme mes nu(si)pirkome me ostettiin
me emme sano mes nesakome me ei sanota.
Bendrinë ðnekamoji suomiø kalba ðiandien gana variantiðka, jos struktûroje
atsispindi kalbëjimo konteksto, pokalbio temos bei pokalbio dalyviø (partneriø)
sritiniai ir socialiniai skirtumai. Kitaip sakant, ji yra ágijusi sàlygiðko savarankið-
kumo. Pavyzdþiui, èia paminëti nukrypimai nuo raðomosios kalbos modelio yra
prigijæ ir tapæ visuotine ðnekamàja norma. Savo ruoþtu variantiðka yra ir ðiandie-
ninë raðomoji, ypaè groþinës literatûros, suomiø kalba: èia neretai aptiksi þanro,
teksto paskirties ir kt. veiksniø nulemtø nekodifikuotø elementø. Ðiuolaikinës gro-
þinës literatûros kalba artëja prie ðnekamosios. Taèiau, kita vertus, formuojasi spe-
cifine leksika ir ypaè sintakse pasiþyminti specialiøjø srièiø raðomoji kalba (pvz.,
mokslo), kurioje ásitvirtina ðnekamajai kalbai nebûdingos sudëtingos sintaksinës
konstrukcijos ir jai svetimi ar retai reikalingi þodþiai.
Komentarze do niniejszej Instrukcji